Apie dr. E. Šimkūnaitę


SIMKnuotr su Ivanauskiene

Uteniškė habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996 m.) savo gyvenimu ir veikla sukaupė ne tik didžiulį etnokultūrinį bei intelektinį turtą Lietuvai, bet ir paliko neišdildomus įspūdžius su ja bendravusiems žmonėms, suformavo unikalų savo, kaip liaudies žiniuonės, įvaizdį.

Iš kartos į kartą pasakojimais ir pamokymais perduodamą, dažnai paslapčių skraiste apgaubtą lietuvių vaistažolininkystės patirtį apibendrino ir rašytine forma pateikė XX a. pabaigos medicinos, farmacijos specialistams ir visai žingeidžiai bendruomenei. Ji sugebėjo palyginti lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos patirtį su kitų tautų sukauptomis šios srities žiniomis. Sukaupusi begalinį žinių lobyną mokėjo juo savitai ir įdomiai dalintis su visais besidominčiaisiais.

Dauguma žmonių habil. dr. Eugeniją Šimkūnaitę žino kaip vieną garsiausių XX a. vaistinių augalų ir jų gydomųjų savybių taikymo medicinos praktikoje žinovių. Tačiau jos domėjimosi sritys buvo daug platesnės: lietuvių liaudies medicina, papročiai, tautosaka, archeologija.

Smalsios mergaitės vaikystė

E. Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodar1. Septynmete Eugenija su savo globotiniaiso krašte, Novorosijsko mieste, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos-Šimkūnienės šeimoje. Tėvai grįžo į Lietuvą kartu su kitais pabėgėliais iš Rusijos ir apsigyveno Tauragnuose, kur įkūrė vaistinę ir nusipirko keliolika hektarų žemės.

Eugenija Šimkūnaitė augo nuostabioje vietoje: Tauragnus supa ežerai, pušynai, senos girios, padavimais apipinti piliakalniai. Ji nuo mažens mylėjo gyvulius, paukščius, žvėrelius, žalčius ir gyvates. Jai patiko klausytis senų žmonių pasakojimų apie senovę, apie stebuklingą gydomųjų žolynų galią, klausytis dainų ir pasakų. Senos žolininkės ir kaimo senoliai mokė guvią, žingeidžią mergaitę vaistinių augalų gydymo ir paruošimo meno, užkeikimų ir žadėjimų. Eugenija visa tai dėjosi į galvą. Nuo mažens buvo pratinama prie darbo: mokėsi auginti vaistažoles, jas paruošti pardavimui, padėti tėvui vaistinėje. Buvo gabi, viskuo domėjosi.

Studijų metai ir reikšmingi darbai farmacijos srityje

2. Eugenija Simkunaite studiju metaisBaigusi Tauragnų pradžios mokyklą, įstojo į Utenos gimnaziją, ją baigė 1937 m. Pasirinkusi tėvo profesiją, 1937 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. 1941 m. išklausiusi kursą, pradėjo dirbti Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. – Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode. 1943 m. baigė universitetą.

Dirbdama farmakognostiniame sode E. Šimkūnaitė bendravo ir mokėsi iš žymių specialistų: prof. J. Mušinskio, J. Dagio, J. V. Straževičiaus ir kitų. 1945 m. neilgai dirbusi Vilniaus 1-osios farmacijos ligoninės vaistinės vedėja, grįžo dirbti į universitetą, o nuo 1947 m. – Sveikatos apsaugos ministerijos Vyr. farmacijos valdyboje. 1949–1950 m. prof. Kazio Grybausko pakviesta dirbo Kauno Botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe, bet 1950 m. grįžo į Vilnių,  pradėjo dirbti MA Biologijos institute ir rengti disertaciją.

1952 m. sausio 14 d. MA Biologijos instituto taryboje E. Šimkūnaitė apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją tema „Valerijono kultūra Lietuvoje“. Institute dirbo iki 1955 m., dalyvavo mokslinėse ekspedicijose, kartu su kolegomis sudarė Nemuno užliejamų pievų žemėlapį. 1955–1957 m. dirbo į Kazachstane Visasąjunginio vaistinių augalų ūkio „Darnica“ padalinio Ario stoties direktore. Grįžusi į Lietuvą, vėl pradėjo dirbti Vyriausiojoje farmacijos valdyboje ir buvo atsakinga už vaistažolių paruošas. Jos iniciatyva Lazdijų rajone buvo įsteigtas Gerdašių eksperimentinis vaistažolių ūkis vaistinių augalų auginimui ir tyrimui. 1971 m. Eugenija Šimkūnaitė Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“. 1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba provizorei Eugenijai Šimkūnaitei pripažino habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį laipsnį.

Svarbus lietuvių žiniuonės kultūrinis palikimas

3. Besikalbant apie idomius dalykus su Kanopkaite ir R. PozelaiteVisą savo gyvenimą habil. dr. E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų.

Kartu su J. Urbiene parašė knygą „Vaistažolės“ (1971 m. Vilnius); 1991 m. parašė ir išleido pasakas su patarimais ir pamokymais „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“, „Gyvačių karalystė“ (1993 m.), „Ką tik žino „ragana“ arba gyvenimas be tablečių“ (1994 m.). Parašė daugybę mokslinių straipsnių, skaitė pranešimus Lietuvoje ir už jos ribų. Iš jos įtaigių ir vaizdinga kalba parašytų straipsnių gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties. Turbūt dėl to jai prigijo liaudies žiniuonės vardas.

Žydintis dr. E. Šimkūnaitės įamžinimas

4. Prie savo augintu ir labai megtu meileniuMirė 1996 m. sausio 27 d. Vilniuje, palaidota gimtuosiuose Tauragnuose, šalia tėvų. 1997 m. įsteigtas Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas rūpinasi jos palikimu ir atminimo įamžinimu: surinktas ir išleistas rašytinis palikimas (6 knygos), įsteigta vardinė stipendija studentams, pastatytas paminklinis akmuo Lazdynuose ir įrengta memorialinė ekspozicija, kurią nemokamai lanko visi besidomintys gamta ir augalais. E. Šimkūnaitės vardas buvo suteiktas Tauragnų vidurinei mokyklai ir gatvei Lazdynuose (Vilniaus m.). Kiekvieną pavasarį žydi, o rudenį nokina vaisius jos atminimui pasodinta Šimkūnaitės obelų alėja Vilniuje, šalia Všį Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės.

Dar gyva būdama E.Šimkūnaitė prašė ant jos kapo pasodinti vyšnią. Farmacininkai, botanikai, mokytojai, Tauragnų m. gyventojai jos norą įvykdė – pastatė paminklą ir pasodino vyšnią. Ir ne tik ant kapo –Tauragnuose prie ežero pasodintas gražus vietos bendruomenės globojamas ir prižiūrimas vyšnių sodelis, ten vyksta tradiciniai renginiai.

Kiekvienas norintis gali Tauragnuose, ar kitoje sau tinkamoje vietoje, pasodinti savo vyšnią garsios mūsų šalies asmenybės atminimui.

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo informacija